2007 m. rugpjūčio 17-18 d. Visagine vyko 14-tas Tarptautinis muzikos festivalis “Visagino country”.

Nors festivalis jau gyvuoja nuo 1991 metų, tačiau dėl objektyvių priežasčių 1994, 1996 ir 1998 m. jis nevyko. Nuo 1999 m. festivalis tvirtai įėjo į visaginiečių bei visos Lietuvos kantri muzikos gerbėjų gyvenimą, nes vyksta kasmet. Šiuo metu festivalis gal galėtų pretenduoti į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip vienintelis festivalis Lietuvoje, prasidėjęs kartu su Nepriklausomybe ir tebevykstantis iki dabar.

Nuolat užduodamas klausimas: kaip tai prasidėjo?

 Festivalio steigėjais laikomi 4 asmenys – tai Virgis Stakėnas, žinomas kantristas, kuriam pirmam į galvą šovė mintis organizuoti kantri muzikos festivalį, Edmundas Žalpys, 1991 m. dirbęs Kultūros ministerijoje, ir Sigitas Morkūnas, tos pačios ministerijos darbuotojas. Be jų pritarimo ir pagalbos tuo metu suorganizuoti festivalio būtų nepavykę. Ketvirtas žmogus - šių eilučių autorė, Festivalio prezidentė Elena Čekienė, „vietininkas“ Sniečkaus gyvenvietėje (taip tada vadinosi Visaginas).

1991 m. kovo 20 d. galima laikyti festivalio “Visagino country” gimimo diena. Tą dieną buvo nuspręsta, kad toks festivalis reikalingas ir pradėta jį organizuoti. Į pagalbą buvo pakviestas ir penktas žmogus – Vytautas Stauga, muzikantų tarpe geriau žinomas „Kugelio“ pravarde, kuris tuo metu vadovavo koncertinei agentūrai “Alternatyva”.

Kiekvienas mano išvardintas žmogus turėjo savo vaidmenį, savo darbų barą paruošiamajame etape. Tačiau nei vienas iš mūsų tada net nenumanė, kokie sunkumai laukė mūsų 1991 m. Įžymusis Maskvos pučas prasidėjo lygiai savaitę prieš festivalį. Iki paskutinės dienos buvo neaišku, galėsim organizuoti festivalį ar ne. Vieną dieną skambutis iš Vilniaus iš Kultūros ministerijos praneša, kad Maskvos pučas neliečia Lietuvos, festivalį organizuoti galima, kitą dieną – festivalio organizuoti negalima. Festivalis turėjo prasidėti rugpjūčio 23 d.. Ignalinos rajono valdžia (Sniečkus tada priklausė šio rajono jurisdikcijai) leidimą organizuoti festivalį pasirašė rugpjūčio 22d. 18.15 val. Prieš tai pareikalavusi surinkti 23 parašus iš įvairiausių instancijų, kad jos neprieštarauja festivalio organizavimui..

Dėl Maskvos pučo į festivalį neatvyko kai kurių užsienio valstybių muzikantai. Tačiau įveikęs visas natūralias ir dirbtines kliūtis, Tarptautines muzikos festivalis „Visagino country“ įvyko. Per dvi dienas festivalis sulaukė apie 3000 žiūrovų. Daugiausia tai buvo Sniečkaus gyventojai. Ši statistika dabar sukelia juoką, nes paskutiniais metais festivalis sutraukia apie 20 tūkst. žiūrovų.

Pirmais metais daugelis iš jų atėjo į koncertus nelabai žinodami kokia muzika skambės, kas tas „country“ stilius. Tiesiog gyventojai nebuvo išlepinti kultūrinių renginių gausa ir festivalis buvo įvykis miestelio gyvenime. Tuo metu bet koks koncertas buvo įdomus, o čia dar kažkas nežinomo, neaiškaus.

Jei festivalio pradžią ir problemas dėl Maskvos pučo prisimena visi festivalio organizatoriai, tai dar vieną svarbų faktą susiejusį festivalį su Visagino miesto gyvenimu prisimena nedaugelis. Tą dieną buvo panaikinta dar egzistavusi sovietinė valdžia – Sniečkaus gyvenvietės Vykdomasis komitetas – ir paskirtas Vyriausybės įgaliotinis. Juo tapo miestelio architektas Algimantas Lapėnas.

Jam turime būti dėkingi, kad „Visagino country“ įvyko 1992 m. Jis tiesiogine ta žodžio prasme „ištempė“ mane iš ligoninės, surado koncertinę agentūrą „Pop centras“ ir įkalbėjo pasirašyti bendradarbiavimo sutartį dėl antrojo „Visagino country“ festivalio organizavimo.

Dabar, žvelgdama į praeitį, turiu pripažinti, kad jei ne tas antrasis festivalis, kas gali pasakyti ar dabar mes kviestume kantri muzikos gerbėjus jau į keturioliktąjį festivalį.

Nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Keitėsi koncertinės agentūros, padėjusios organizuoti festivalį, bet pirminė festivalio dvasia išliko.

Džiaugiuosi, kad nuo 1997 m. festivalius organizuojame kartu su Viešąja įstaiga „Miesto šventė“ iš Kauno. Šiemet mes švenčiame savo 10 metų bendradarbiavimo jubiliejų.

Per tuos metus muzikantai beveik iš visos Europos šalių, iš JAV ir Kanados, Naujosios Zelandijos, Australijos aplankė mūsų festivalį. Jame žibėjo ir pasaulinio garso, ir mažiau žinomos kantri muzikos žvaigždės. Bet juk ne tai svarbiausia, - svarbiausia, kad festivalis gyvuoja, kad laisva prerijų dvasia apninka Visaginą rugpjūčio mėnesį ir dvi dienas ir naktis Visaginas tampa kantri muzikos sostine, lietuviškuoju Vudstoku.

Atvažiuok ir Tu, pajusk tą laisvės pojūtį, užsikrėsk kantri muzikos virusu ir sirk juo visą likusį gyvenimą.

Be pagrindinių didžiųjų koncertų, žiūrovų jau eilę metų laukia daug kitų su festivaliu susijusių renginių: vaikų ir jaunimo dienos projektas „Kantri viltys“, kantri giesmės bažnyčioje, foto paroda „Visagino country“ akimirkos“, linijinių šokių pamokos ir daug kitų, kasmet vis kitų renginių.

Atvažiuok, festivalio organizatoriai laukia visų kasmet.

Tarptautinio muzikos festivalio

 „Visagino country“ Prezidentė Elena Čekienė

Tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vytautas Babravičius, paėmęs į rankas gitarą, studentiškose vakarėliuose užgrojo kitaip negu kiti. Vytui prireikė kone dešimtmečio, kol galutinai įsimylėjęs šią muziką, sukūrė kolegų studentų ansamblį „Deficitai“. Pirmieji lietuviški kantristai satyros smaigaliu užkabinę „nerekomenduojamas“ temas, iškart tapo lyg ir opozicija priplėkusiai, oficialiai aprobuotai estradinei muzikai. Šmėkštelėjo čia ir Vilniaus konservatorijos kompozicijos klasės studento Algirdo Klovos povyza. Jo įsteigta studentų aktorių grupė „Kikilis“ sėkmingai atlikinėjo ir tradicinius opusus, ir kantrizuotus prieškarinės Lietuvos miesto romansus.

Kitose studentiškose scenose 1975 – 1980 metais savo balades sėkmingai atlikinėjo matematikas Romas Gižys, psichologė Zita Povilėnaitė, filologas Alfredas Kukaitis, aktorius ir režisierius Vytautas Kernagis, pedagogas Virgis Stakėnas. Ne visi jie savo baladžių tolesnei evoliucijai pasirinko country stilistiką, bet jie buvo ta rašalinė, į kurią buvo merkiama plunksna, rašanti lietuviško country istoriją. Iš profesijos puikus stalius, iš pašaukimo – kaimo muzikantas Pranas Trijonis po ilgų ieškojimų 1986 metais Šiauliuose įkuria šeimyninį ansamblį „Jonis“. Netikėtai atsiranda sąjungininkų gretimuose žanruose. Unikalus socialistinės kultūros fenomenas – miestietiška kaimo kapela, kurioje kosmopolitizuotais muzikos instrumentais atliekama specialiai kompozitorių sukurta „a la liaudška“ pop-folk muzika. Viena tokių kapelų – „Vienkiemis“, savo programą netikėtai praturtinęs lietuviškais country tekstais. Šiek tiek lietuviškoje kantriadoje šmėkšteli ir pop muzikos grupė „Vairas“ („Šokis ant padėklo“, „Ugninis lietus“, „Broliai“) ir „Armonikos“ ansamblis, vienu metu nustebinęs instrumentine country-folk pjese „Kaubojus Žemaitijoje“. Country bacila užsikrečia ir pasiutę žemaičiai iš Ventos „Zewizdruolis“.

Country atgimimas ateina drauge su pirmosiomis po ilgos, ilgos pertraukos vėl švenčiamomis šv. Vėlykomis. 1990 metų ankstyvą pavasarį Kaune ruošiamasi pirmajam šalies teritorijoje country muzikos festivaliui „Vieną kartą per Velykas“. Deja, organizatorių triūso vos nesužlugdo politikai. Gelbsti žiūrovų geranoriškumas ir supratingumas. O ši programa turi rezonansą – ji pakartojama vasarą estradinės muzikos festivalyje „Palanga-90“, tik dabar ji atitinkamai pavadinta „Pusė mtų po Velykų“. 1991 metais pavasarį įvyksta antrasis festivalis „Dvi savaitės po Velykų“ (pavadinimas pagal vyksmo laiką).

Šaltinis: Virgis Stakėnas, III tarptautinio muzikos festivalio „Visagino country `93“ informacinis bukletas.

Primojo festivalio techninio organizatoriaus „Alternetyvos“ direktoriaus Vytauto „Kugelio“ Staugos galvą papuošė ne vienas žilas plaukas, kol nuskambėjo pirmieji festivalio akordai. Ne juokas – likus iki festivalio savaitei, kai organizacinė mašina lekia pasiutusiu greičiu, jis stabdomas. Priežastis – pučas Maskvoje. Laimei, bepročiai pralaimėjo. Laimei, nei vieno festivalio žmogaus neapleido viltis. Ir festivalis įvyko. Nukentėjo, žinoma, festivalio geografija. Todėl dviguba šlovė tada atvykusiems. Daug kas tada buvo pamoka: ir įgarsinimas, ir apšvietimas, ir organizaciniai rūpestėliai. Ir nenuostabu – juk toks festivalis buvo apskritai pirmas Lietuvoje. Tada kalendorius rodė 1991 m. rugpjūčio 24 ir 25 dienas. Tai buvo I „Visagino country“ festivalio data.

Nusprendus šią fiestą tradiciškai rengti paskutinį vasaros savaitgalį, 1992 m. rugpjūčio 28 ir 29 dienomis įvyko II „Visagino country“ festivalis. Suvešėjo natūralūs country muzikos satelitai: mugė, alaus industrija. Gal nebuvo šįkart ypač skambių pavardžių ir pavadinimų, gal rugpjūčio dangų puošė daugiau kosminės, o ne muzikinės žvaigždės, bet šventė įvyko. Apie tai bylojo tūkstančiai Sniečkaus gyventojų, suplūdusių į pagrindinį miesto metų renginį, būriai keliautojų iš visos Lietuvos, iš tolimesnių ir visai tolimų kraštų, atvykę pažiūrėti, „kas čia per čiūdai dedasi“. Ir kai jau tradiciniu (vėl tradicija!) tapęs pabaigtuvių fejerverkas nušvietė vienos pagyvenusios damos veidą, ji, įsikibusi man rankos, klausė ir klausė: „vaikeli, kada vėl bus festivalis?“

Tai buvo mano prisiminimai. Bet jie nėra vien mano asmeniški. Tai jau yra kultūros, istorijos dalis, nes festivalis, kaip ir dera, žada būti solidus rimta geografija, meniniu lygiu ir žanrų įvairove. Juk ne veltui po pernykštės fiestos (1992 metų Visagino country festivalio) Sniečkaus miestas pakrikštytas Visagino vardu. Suprantu, kad tai nėra festivalio nuopelnas, bet visgi...

Šaltinis: Virgis Stakėnas, III tarptautinio muzikos festivalio „Visagino country `93“ informacinis bukletas.